Kaip verslas didina savo konkurencingumą ir įgauna mūsų palankumą

Kaip verslas didina savo konkurencingumą ir įgauna mūsų palankumą Inovacijos

Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad mūsų šalies BVP auga bene sparčiausiai Europoje, kad Lietuva pagal verslo konkurencingumą yra net 35 pasaulyje, tačiau vis tiek Lietuvą apėmęs melancholiškas liūdesio ir nostalgijos rūkas. Vieni ilgisi senų gerų laikų iliuzijos, kiti geros valdžios, tarsi ji kaip koks Narnijos karalius, gali atsirasti iš melsvos šviesos, dar treti oraus gyvenimo su visomis ano, vakarietiško pasaulio, „aipadiškomis“ privilegijomis.

Kas turėtų nutikti, kad išsisklaidytų tas rūkas, kad pagaliau sumažėtų emigracija, medikai neimtų padėkų, lietuviai taptų laimingesni, o naujų įmonių pavadinimai Gedimino prospekte nesikeistų kas pusmetį? Kodėl lietuviai viena nelaimingiausių tautų Europoje, o pagal inovacijų lygį Europos inovacijų šviestlentėje 2014 buvome penkti nuo galo?

Prof. D. Pūras teigia, kad „per nepriklausomybės laikotarpį savižudybių epidemija jau išguldė Lietuvoje žymiai daugiau žmonių, negu Ebola visame pasaulyje. Maža to – galima – deja, prognozuoti, kad savižudybių epidemija tęsis ir 2015-2019 metais Lietuvoje nusižudys daugiau žmonių, negu visame pasaulyje pasaulį šiandien yra pakirtęs Ebolos virusas“ (www.delfi.lt)

Atsakymas į klausimą „kas turėtų nutikti“ gali būti labai paprastas. Šių metų balandžio pradžioje Vilniuje vykęs antrasis tarptautinis socialinio verslo forumas ir jame susirinkę aktyvūs ir kūrybingi žmonės kalbėjo apie tai, kad socialinis verslas ir socialinė ekonomika tampa realus šansas visiems gyventi geriau. Bet apie viską iš eilės.

Madingiausias žodis Europoje tampa „socialinis“ ir čia jokios paslėptos ironijos. Socialinė ekonomika, socialinis verslas, socialinis dizainas yra tai, kuo Europa tikisi išsiskirti augančiose Azijos ar Lotynų Amerikos rinkose. Terminas socialinė ekonomika ilgą laiką buvo naudojamas apibrėžti nevyriausyvinį sektorių ir jo indėlį ekonomikoje, tačiau klasikinės nevyriausybinės organizacijos, kad ir kokią svarbią misiją vykdytų, visada yra reikalingos paramos ir pagalbos. Europos komisijos 2014 01 15 d. pranešimas spaudai dėl socialinių įmonių (čia dar reikia paminėti, kad socialinių įmonių suvokimas Europos kontekste nelabai sutampa su lietuviškų socialinių įmonių praktika), socialinę ekonomiką jau supranta gerokai „versliau“. Pranešime nurodoma, kad socialinė ekonomika yra svarbus Europos ekonomikos ramstis – jis sudaro apie 10 % BVP. Socialinės ekonomikos srityje dirba daugiau kaip 11 mln. darbuotojų (4,5 % dirbančių ES gyventojų). Kas ketvirta kasmet įsteigiama nauja įmonė (o Prancūzijoje, Suomijoje ir Belgijoje – kas trečia) yra socialinio verslo įmonė.

Pastaruoju metu socialinio verslo sektorius Didžiojoje Britanijoje auga 30 proc., vienas iš penkių šalyje egzistuojančių verslų yra socialinio pobūdžio, šiame sektoriuje sukuriama per 1 mln. darbo vietų, šio tipo bendrovės uždirba 480 mln. eurų metinių pajamų (Šaltinis: www.socialinisverslas.lt).

Kuo ypatingos socialinio verslo įmonės?

Socialinio verslo įmonės investuoja pelną į socialinius ar ekologinius projektus, nemoka dividendų savo akcininkams, o jų pagrindinė misija yra palikti pasaulį gražesnį, nei jį atradome, tačiau kartu išlaiko tvarų verslo modelį, kuris užtikrina gerą gyvenimą tiek darbuotojams, tiek akcininkams. Vienas žinomiausių Lietuvoje britų, kuriančių socialinį verslą yra kulinaras Jamie Oliver, Kinijoje socialinio verslo įmonė sėkmingai teikia kompiuterizuotas socialines paslaugas į namus, Latvijoje pagyvenusios moterys gamina kilimus ir parduoda juos įmonėms bei įvairioms ugdymo įstaigoms. Tyrimai Kanadoje rodo, kad ši verslo rūšis yra tvari, darbuotojų kaita mažesnė, o bankrotai retesni lyginant su tradiciniu verslu. Lietuvoje garsiausias pavyzdys turbūt yra salotų baras Mano guru, įdarbinantis asmenis, turinčius priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Socialinio verslo modelis tinka bet kokioms įmonės, kurios siekia daugiau nei uždirbti pinigų ir kaip rodo Europos patirtis, būtent tikslai ir vertybės padeda uždirbti.

Kuo socialinis verslas yra patrauklus vartotojui?

Žmonėms šiais laikais informacija prieinama kaip niekada anksčiau. Socialiniai tinklai ir internetas greitai „išsuka“ bet kokią žinią, todėl sužinoti apie tai, kad kažkur įmonės investuoja į savo darbuotojų sveikatą, į klientų gerovę, į ekologiją yra labai paprasta. Ir tada mes irgi norime gyventi taip. Šiandien įmonės siekdamos stabilaus verslo bei konkurencinio pranašumo, tiesiog nebegali ignoruoti viešosios nuomonės. Siekiant likti „žaidime“, t.y. plėtoti verslą, įmonės turėtų į socialinę atsakomybę žvelgti plačiau. Iki šiol vyravusi verslo, kurio tikslas uždirbti visus pasaulio pinigus su mažiausiomis sąnaudomis, era, jau eina į pabaigą. 21 a. kai kainos rinkoje „skiriasi tik per Marytės plauką“, verslas turi investuoti į tai kas sukuria ilgalaikę tvarią pridėtinę vertę. Sąmoningas klientas mieliau atiduoda savo pinigus tiems, kurie daro daugiau, tuo pačiu klientas patenkina savo socialinius poreikius, t.y. numalšina tą nemalonų jausmą, kad gyvena turbūt geriau už kitus.

Čia labai pragmatiški pamąstymai, kuriais psichologai aiškina žmonių polinkį remti socialinį verslą, tačiau Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Henris Malosse’as teigia, kad “daugiausia dėmesio Europa skiria ir turėtų skirti aktyviam solidarumui ir tvirtai bendrai politikai, visų pirma pramonės, energetikos ir verslumo, ypač socialinio verslumo, srityse.“ Taigi Europa ir toliau rems socialinį verslą.

Socialinio verslo koncepcijos plėtrai įtakos turėjo ir aktyvi tarptautinių organizacijų veikla: Jungtinių tautų vystymo programa įkurta 1965 m.; Greenpeace buvo įkurta 1971 m., „Save the Children“ aljansas, kurį sudaro 28 valstybės, įkurtas 1977 m.).

Taigi siekiant vartotojų palankumo, konkurencingumo rinkoje ir galiausiai siekiant, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi, verta pagalvoti prieš pasirenkant verslo modelį. Gal ir lietuviams verta labiau patikėti Europinėmis vertybėmis, kuriomis tiki 55 tūkstančiai kasmet nelegaliai paliekančių Afrikos žemyną kažkur tarp Tuniso ir Sicilijos. Bet tai jau kita tema.

Straipsnio autorė: Ieva Adomaitytė-Subačienė

Parašykite komentarą