Socialinės inovacijos: kas tai? Bendruomenės mokyklų pavyzdys

Bendruomenės mokyklų pavyzdys Inovacijos

Parengė Jūratė Charenkova ir Ieva Adomaitytė-Subačienė

Straipsnis parengtas remiantis lyginamuoju tarptautiniu bendruomenės mokyklų tyrimu, kurį finansavo programa Nordplus Adult 2021 įgyvendinant projektą „PASSWORD: Folk High School –The Future of Education” Nr. NPAD-2021/10138. Tyrimo komandai vadovavo Ieva Adomaitytė-Subačienė, tyrėjų grupėje darbavosi Innovate komanda: Jūratė Charenkovas ir Ernesta Platūkytė bei Nacionalinio socialinės integracijos instituto ir tarptautinių partnerių atstovai.

Inovacijos pastarąjį dešimtmetį yra plačiai aptariama tema, ypač daug kalbama apie technologines inovacijas, skaitmenizavimą, daiktų internetą, virtualią realybę ir kitus mūsų kasdienybę keičiančius aspektus. Visgi visuomenės gyvenime technologijos būtų bejėgės, jeigu jų nenaudotų žmonės. O žmonių santykiai ir socialinės problemos yra daug jautresnė ir sudėtingesni sritis, tad ir socialinės inovacijos yra ypatingai kompleksiškas reiškinys.

Inovacija lot. „innovatio“ reiškia atnaujintas, patobulintas. Tai nebūtinai naujas produktas, išmanus įrenginys, tai gali būti patobulintas procesas, veiksmingesnė metodika, naujas modelis. Inovacijomis vadinamos kūrybiškos, dažnai konkrečioje situacijoje dar idėjos, kurios užtikrina efektyvesnį, kokybiškesnį bei tvaresnį organizacijų funkcionavimą, paslaugų tiekimą ar prekių gamybos procesą. Profesionalus ir sėkmingas inovatyvių sprendimų įgyvendinimas užtikrina progresyvų augimą, galimybes, tobulėjimą bei tvarią plėtrą. Inovacijomis gali būti vadinami aibė įvairių veiklų, produktų, paslaugų bei strategijų, visgi, pastaruoju metu ypatingo dėmesio susilaukia būtent socialinės inovacijos, keičiančios socialinius santykius ir kuriančios socialinį poveikį konkrečiose bendruomenėse.

Socialinių inovacijų istorija

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog socialinės inovacijos yra ganėtinai naujas dalykas, tačiau šią sąvoką galima kildinti iš dar penkioliktame amžiuje datuojamų religinių raštų: juose naudojamas inovacijų terminas atitiko palengvinančius išradimus. Daugiau dėmesio socialinėms inovacijoms kaip atskirai koncepcijai pradėta skirti XVIII-XIX a., kuomet į socialines inovacijas buvo žiūrima kaip į naujoves, nešančias socialinius-politinius pokyčius, revoliucijas, priešinant jas su konservatyviomis ambicijomis išlaikyti visuomenę nepakitusią (Europos komisija).

Iki pat devyniolikto amžiaus pabaigos socialinės inovacijos buvo siejamos su radikaliais pasikeitimais bei egzistuojančios tvarkos tobulinimu. Skirtingą požiūrį į socialinių inovacijų terminą galima sieti su poliarizacija tarp religinių ir nereliginių, revoliucinių ar laipsniškai į pokyčius orientuotų judėjimų. Kaip to meto socialinių inovacijų pavyzdžius galime laikyti Auguste Comte švietimo idėjas, įstatymus dėl darbinių santykių, darbo sąlygų bei moterų teisių gerinimo (Europos komisija).

Aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis pasižymėjo stipria urbanizacija, vietos bendruomenių plėtra, vėliau naujosios valdysenos (angl. new management) banga, paremta bendradarbiavimo tinklų bei pilietinių organizacijų svarbos augimu.

Tad, dažnai socialinės inovacijos siejamos su naujais vadybos modeliai ir praktikomis, naujais socialiniai judėjimais, bendruomenių aktyvumu ir pan. Svarbu tai, jog socialinių inovacijų samprata nuolat keičiasi, tad po kelerių metų ar netgi dešimtmečių būtų galima tikėtis pakitusio šių naujovių supratimo visuomenėje.

Socialinių inovacijų apibrėžimas ir pagrindiniai požymiai

Socialinės inovacijos apibrėžiamos gana įvairiai, bet apibendrinant skirtingų autorių idėjas, išskiriami du pagrindiniai inovacijų bruožai: naujumas (kitoniškumas) ir efektyvumas (veiksmingumas).

Kitaip tariant, socialinės inovacijos laikomos inovacijomis, jeigu gali pasiūlyti mažiau resursų reikalaujantį, greitesnį, daugiau rezultatų sukuriantį metodą spręsti socialines problemas.

Pagrindiniai požiūriai į socialines inovacijas apima vadybinį, ekonominį bei kritinį požiūrius. Būtent pastarasis tampa ypač svarbus, pagal jį socialinės inovacijos suprantamos kaip „įgalinimo ir politinės mobilizacijos“ procesas, nukreiptas į „iš apačios į viršų“ kaip iniciatyvos kyla iš pačių žmonių, bendruomenių telkiant suinteresuotąsias šalis (Moulaert et al., 2009). 

Kaip teigia socialinių inovacijų teoretikai Moulaert, MacCallum ir Hillier, „Socialinės inovacijos yra stipriai susiję su žmogaus būkle ir savijauta, o jų tikslas – įveikti socialinę atskirtį, pagerinti paslaugų teikimo kokybę, pagerinti ir patobulinti gyvenimą ir žmonių gerovę.“

Sritys, kuriose dažniausiai ir sėkmingiausiai pritaikomos socialinės inovacijos, yra pedagogika, ekonomika, teisė, socialinės paslaugos, aplinkosauga, švietimas, užimtumas, kultūra, sveikata ir darni plėtra1. Visgi, tai nereiškia, jog kitos pramonės bei mokslo sritys – logistika, finansų valdymas, politika, gamyba ir pan. – yra visiškai atribojamos nuo socialinių inovacijų bei jų teikiamos naudos. Priešingai, minėtose srityse socialinės inovacijos taip pat yra įgyvendinamos, tačiau jas dažnai nustelbia novatoriški technologijų sprendimai, kurių naudą pamatuoti yra keliskart patogiau ir paprasčiau.

Bendruomenės mokyklų (Folks School) ugdymo modelis kaip socialinės inovacijos pavyzdys

Bendruomenės ar vadinamos liaudies mokyklos (verčiant pažodžiui Folks school būtų liaudies mokykla, tačiau tikrą jų paskirtį labiau atspindi bendruomenės mokyklų terminas) yra bendruomenės neformaliu ugdymu pagrįstos įstaigos, kurios pradėtos kurti Danijoje XIX a. vid. Didžiausią įtaką jų vystymuisi padarė danų filosofas ir teologas Nikolaj Frederik Severin Grundtvig (1783-1872). Buvo manoma, kad asmeninių ir socialinių įgūdžių ugdymu grįstas mokymasis visą gyvenimą buvo labai svarbus ir tautai, ir valstybei (Borsch, Skovdal and Jervelund, 2019; Lövgren, 2019). Bendruomenės mokyklos iš pradžių daugiausiai orientavosi į valstiečių luomo jaunimo lavinimą – suteikiant jaunuoliams išsilavinimą buvo siekiant juos paskatinti aktyviau dalyvauti visuomeniniuose reikaluose. Paprastai šios mokyklos nebuvo orientuotos į kvalifikacijos suteikimą jomis siekiama skatinti asmeninį ir socialinį tobulėjimą, padėti asmeniui išsigryninti su jo išsilavinimu ar užimtumu susijusius tikslus ir didinti socialinio dalyvavimo galimybes.

Bendruomenės mokyklų ugdymo modelis grindžiamas bendrosiomis vertybėmis, holistiniu požiūriu į asmenį ir žiniomis, apimančiomis visą asmens gyvenimą. Šiose mokyklose daug dėmesio skiriama asmenybės formavimui ir savęs pažinimui – ugdymo procese ypač svarbus asmeninis tobulėjimas ir subjektyvi besimokančio asmens prasmės patirtis (Lövgren, 2019).

Besimokantieji ne tik kartu leidžia laisvą laiką ir savaitgalius, bet ir dalyvauja įvairiose veiklose, susijusiose su bendrosios tvarkos mokykloje ir jos teritorijoje palaikymu. Taigi Bendruomenės mokyklos sukuria mažas bendruomenes, grindžiamas abipusiškumo ir bendrų įsipareigojimų principais (Borsch, Skovdal ir Jervelund, 2019). Taigi šiame ugdymo modelyje vien akademinį mokymąsi keičia mokymasis visą gyvenimą, mokymasis iš gyvenimiškos patirties (Borgen ir Borgen, 20162). Nors bendruomenėsmokyklos labiausiai paplitusios Skandinavijos šalyse, šis inovatyvus suaugusiųjų ugdymo modelis sėkmingai veikia visame pasaulyje.

Nors šių mokyklų istorija siekia dar 19 amžių, tačiau Lietuvos kultūriniame ir socialiniame kontekste, toks ugdymo modelis gali būt laikomas socialines inovacija, nes tai tarpinis modelis tarp formalaus ir neformalaus ugdymo, kuriame būtų pasitelkiami ne tik formalaus resursai (samdomi mokytojai, mokyklos administracija), tačiau ir t bendruomenės resursus, pvz. vietos ūkininkų produkcija naudojanti kavinaitė).

Bendruomenės mokyklose daug dėmesio skiriama įvairovei (angl. diversity) ir socialinei įtraukčiai. Pavyzdžiui, Švedijoje liaudies mokyklos jau ilgą laiką siūlo socialinę įtrauktį skatinančių kursus, pritaikytus individualių mokymosi poreikių turinčioms visuomenės grupėms (Hedegaard ir Hugo, 2020). Tokioms grupėms įprastai priskiriami negalią turintys asmenys, vyresnio amžiaus žmonės, ir visi, kuriems nesiseka mokytis ar siekti karjeros, pavyzdžiui, nedirbantis ir nesimokantis jaunimas (NEET) ar suaugę asmenys. Pavyzdžiui, specializuotus raštingumo kursus bendruomenės mokyklose lankę afazijos (kalbos) sutrikimų turintys suaugusieji teigė, kad šie kursai pasižymėjo emancipuojančiu poveikiu, nes suteikė galimybę atskleisti savo kompetencijas (Taubner, 2019). Taigi bendruomenės mokyklos dažnai laikomos alternatyviu ugdymo modeliu, skatinančiu socialinę įtrauktį ir mokymąsi visą gyvenimą.

Bendruomenės mokyklų steigimo galimybės

Siekiant įvertinti bendruomenės mokyklų ugdymo modelio diegimo galimybes Lietuvoje buvo atliktas kokybinis tarptautinis lyginamasis tyrimas. Tyrimas buvo finansuotas programos Nordplus Adult 2021 lėšomis. Tyrime buvo analizuotos Švedijos Vaddo ir Islandijos Lýðskólinn á Flateyri bendruomenės mokyklos bei Lietuvos „Sodžiaus meistrų“ amatų mokykla. . Tyrime dalyvavo bendruomenės mokyklų administracijos atstovai, mokytojai, mokiniai ir kiti ekspertai. Taip pat buvo analizuojami šių organizacijų dokumentai, pavyzdžiui, ugdymo proceso metodiniai aprašai, metinės ataskaitos, mokinių pildomos vertinimo anketos ir pan.

Tyrimas atskleidė, kad mokyklų modeliai yra gana skirtingi. Švedijos “Vaddo” atveju siūlomos ir formalaus ir neformalaus ugdymo programos, visais atvejais mokymasis yra finansuojamas valstybės lėšomis. Islandijos atveju mokykla siūlo tik neformalaus ugdymo programas, kurios orientuotos į tvarios asmenybės ugdymą (pvz. siūloma programa „Vandenynas, kalnai ir tu“). Mokslai yra mokamas. Lietuvos „Sodžiaus meistrai“ veikia kaip profesinė formalaus ugdymo mokykla, tačiau šalia ugdymo daug dėmesio skiria pagalbai įsidarbinant, santykių kūrimui, socialinių gebėjimų ugdymui.

Remiantis lyginamuoju tyrimu, kitame etape buvo atlikti Lietuvos ekspertų interviu, kurių tikslas buvo įvertinti šio modelio diegimo galimybes. Ekspertai (iš jaunimo reikalų, švietimo bei socialinių paslaugų sričių) pastebi, kad mūsų šalyje nėra vieningos tęstinės jaunimo karjeros orientavimo ir pasirengimo darbo rinkai sistemos bei pagalbos sistemos iš formaliojo švietimo sistemos iškritusiam jaunimui sugrįžti į mokyklą arba integruotis į darbo rinką. Tačiau egzistuojantys atskiri gerųjų praktikų pavydžiai (Jaunimo reikalų departamento įgyvendinamas projektas „JUDAM“, Jaunimo savanorišką veiklą organizuojančių organizacijų (SVO organizacijų) veikla, atviri jaunimo centrai, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Amatų mokymo centras, Valdorfo mokyklų modelis ir pan.) atskleidžia, kad jau turime tam tikras reikalingas praktikas, kurios labai sėkmingai atliepia specifinius poreikius (pagalba mokantis, alternatyvių ugdymo metodų taikymas, pagalba sprendžiant socialines ir psichologines problemas ir pan.), tačiau šios praktikos nėra naudojamos sistemiškai.

Ekspertai pabrėžė, kad bendruomenės mokyklų ugdymo modelis turėtų potencialo spręsti socialines problemas, mažinti socialinę atskirtį, užtikrinti individualių ugdymo poreikių turinčių asmenų įtraukųjį ugdymą, akcentuojama modelio orientacija į socialinių įgūdžių ugdymą, dėmesys savęs pažinimui, darbo rinkoje svarbių įgūdžių lavinimui. Be to, šis modelis turi ir bendruomenių įgalinimo, suaktyvinimo potencialo, kuris Lietuvai ypač svarbus. Bendruomenės mokyklų ugdymo modelis, ekspertų vertinimu, reikalingas ir naudingas visoms visuomenės grupės, tačiau būtų itin palankus ugdant įvairias socialines rizikas patiriančias visuomenės grupes, tokias kaip vaikai iš globos namų, darbo neturintys ir nesimokantys asmenys (NEET), moterys, patiriančios smurtą, nuo priklausomybių besigydantys asmenys ir pan.

Lietuvoje bendruomenės mokyklų ugdymo modelis galėtų atlikti trejopą funkciją:

  1. tapti galimybe jaunuoliams, baigusiems bendrojo lavinimo programą, bet dar nežinantiems, ką norėtų veikti gyvenime (arba norintiems turėti pertraukos metus);
  2. funkcionuoti kaip krizių įveikimo įstaiga, t.y., organizacija, teikiančia paslaugas socialinę riziką patiriančioms visuomenės grupėms ir orientuota į šių grupių sugrąžinimą į darbo rinką arba švietimo įstaigą;
  3. sudaryti sąlygas susipažinti su profesija, pasiruošti darbui ir išbandyti save.

Turint omenyje ribotas Lietuvoje egzistuojančias jaunimo karjeros orientavimo ir pasirengimo darbo rinkai alternatyvas, ekspertai laikėsi nuomonės, kad bendruomenės mokyklų modelis geriausiai funkcionuotų kaip tarpinė stotelė jaunuoliui, užbaigusiam bendrojo ugdymo mokyklą ir ieškančiam tolesnio gyvenimo kelio.

Pirmasis bandymas Lietuvoje įsteigti į bendruomenės mokyklą jau prasideda Antalieptės bendruomenėje, Zarasų rajone. Šio projekto ėmėsi Nacionalinis socialinės integracijos institutas, tad belieka laukti pirmųjų įspūdžių ir rezultatų. Tikimasi, kad ši mokykla duris atvers 2023 m.

Naudoti šaltiniai:

Nuotrauka iš https://www.vaddo.fhsk.se/

Report. FOLK HIGH SCHOOL – THE FUTURE OF EDUCATION ANALYSIS OF THE IMPLEMENTATION OF THE ALTERNATIVE STUDY MODEL IN LITHUANIA AND ESTONIA. (2022).

Borgen S., and Borgen, N. (2016). Student retention in higher education: Folk high schools and educational decisions. Higher Education, 71(4): 505-523.

Borsch, A. S., Skovdal, M., and Jervelund, S. S. (2019). How a School Setting Can Generate Social Capital for Young Refugees: Qualitative Insights from a Folk High School in Denmark. Journal of Refugee Studies, 34(1): 718-740.

Hedegaard, J. and Hugo, M. (2020). Inclusion through Folk High School courses for senior citizens. Educational Gerontology, 46(2): 84–94.

Lövgren, J. (2019). Community, Self and the Other: Learning Processes in Norwegian Folk High Schools. Scandinavian Journal of Educational Research, 63(5): 789-804.

Taubner, H.(2019). Increased Agency through Screens and Co-Creation – Literacy Practices within a Group of People with Aphasia at a Swedish Folk High School. Scandinavian Journal of Disability Research, 21(1): 197-206.

Europos Komisija, Social Innovation as a Trigger for Transformations – The Role of Research. Europos sąjunga, 2017

Lina Gaižiūnienė, (2015) „The factors that influence adaptation of social and technological innovation: identities and differences.“ Tiltas į Ateitį. Nr. 1 (9), p. 2-3.

Robin Murray, Julie Caulier-Grice, Geoff Mulgan, (2010) „The Open Book of Social Innovation.“

1 Lina Gaižiūnienė, „The factors that influence adaptation of social and technological innovation: identities and differences.“ Tiltas į Ateitį, 2015, Nr. 1 (9), p. 2-3.

2 Borgen S., and Borgen, N. (2016). Student retention in higher education: Folk high schools and educational decisions. Higher Education, 71(4): 505-523. DOI 10.1007/s10734-015-9921-7

Parašykite komentarą